Straipsniukas turėjo vadintis pirmosios 100 valandų, bet kai kas nutiko ir spausdintuvo darbo laikas padvigubėjo. Pirmojo straipsnio rašymo metu buvo praėję apie devyniasdešimt valandų. Dabar, kai jį iš esmės koreguoju prasisusuko dar maždaug tiek pat – spausdintuvas jau atspausdino 170 valandų ir rašymo metu jo darbo laikas vis didėja. Taigi, mano nuotykiai su prusų, bambukų ir kitų spausdintuvų gamintojų žudiku, kuris už mažą kainą siūlo puikią kokybę. Ar bent bando tai padaryti.

Tikriausiai ne vienam gali kilti klausimas, kodėl nusprendžiau šokti į gyvačių lizdą, kai pasaulyje yra daug kitų spausdintuvų? Manau, kad jei Creality būtų išleidęs K2 normal (nors tikriausiai tai vadintųsi „K2 Max Mini“) mano pasirinkimas būtų būtent jis. Kompaniją ir jos klystkelius puikiai žinau, ne vienas jų spausdintuvas laužytas ir remontuotas. K2 man netiko dėl kainos, taip, jis gali spausdinti didelius gaminius, bet tai yra pusantro kiloeuro. 

Kitas akivaizdus kobros konkurentas – Bambu Lab P1S. Manau, kad Anycubic norėtų būti lyginamas su X1C, bet gyvatė deda nepakankamai kietus kiaušinius, kad galėtų konkuruoti. Taigi, kodėl ne bambukai? Tai yra 3D spausdintuvų Apple. Tie, kas mane pažįsta supranta, kad tai yra pakankama priežastis kodėl nesirinkau to spausdintuvo. O tiems, kas manęs nepažįsta paaiškinsiu, kad labai nemėgstu uždarų ekosistemų, kuriose vartotojas yra įspraustas į gamintojo nurodytus rėmus. Pirmas mano 3D spausdintuvas buvo frankenšteinas, kurį ne tik susirinkau, bet ir nemažai pats suprojektavau. Vėliau turėtas Ender3 dabar gyvuoja kaip Enderstain 3000, kuriame originalių dalių tikriausiai tik rėmas likęs. Man spausdintuvas yra ne tik daiktas, kuris spausdina, bet ir projektas, kurį įdomu patobulint / pagadinti.

Kodėl ne Prusa? Prusofilams rekomenduoju užsimerkti, nes kitaip gali patirti traumą. Vis dar turiu Prusa MK3S+ ir tai yra puikus, brangus, lėtas, triukšmingas, nepatikimas spausdintuvas. Kai Prusa spausdina, ji padaro puikius rezultatus. Vis dėl to kai ji nespausdina remontas yra projektas. Keičiau linijinius guolius, du kartus visą hotendą (du kartus iš Prusos gavau blogai surinktą), purkštuko keitimas sukėlė prisiminimus apie mano pirmąjį spausdintuvą. Spausdinimo padui reikia nuolatinės priežiūros (satin padas nori būti nuvalytas spiritu kas ~5 spausdinimą). MK3S+ spausdintuvas, pagal triukšmo lygį tikrai papuola į mano garsiausių trejetuką, o konkuruoja jis su mano pirmuoju frankenšteinu ir adatiniu spausdintuvu. Kalbinti MK4 turėtojai negalėjo užtikrintai pasakyti, kad MK4 veikia tyliau už MK3. Core One turėtojų nepažįstu, tačiau radau atsiliepimų, kad jis veikia garsiau už MK3… Pirkti triukšmo už kiloeurą nelabai norėjau, na ir būkim biedni, bet teisingi – Prusa spausdintuvai šiuo metu pilki. Ir aš ne apie spalvą. Spausdintuvai nesiūlo nieko, ko nedarytų konkurentai. Žinoma, dėžėje visada būna guminukai, bet gal geriau jų nedėti ir taip sumažinti spausdintuvo kainą kokiais 400€?

Likęs spausdintuvų pasirinkimas buvo pakankamai mažas. Svarsčiau galimybę susirinkti Voron arba RatRig, tačiau tai projektas, kuriam reikia vietos ir laiko, o pastarojo skirti negalėjau ir nenorėjau. Buvo apsvarstytas Sovol SV08, bet bijojau, kad irgi galiu įsivelti į projektą ir jis neturi galimybės spausdinti keliomis spalvomis. Liko Elegoo Centauri carbon, kurio reikėtų laukti porą mėnesių ir kuris taip pat neturi galimybės keisti spalvų ir Anycubic Kobra S1, kuri viską kaip ir turi. Iš karto pasakysiu, kad spalvų keitimas man nereikalingas, tačiau galimybė pasibaigus plastikui ritėje automatiškai pradėti spausdinti iš kitos – tikrai smagi funkcija. 

Paprastai išpakavimas manęs nedomina, tai yra tiesiog procesas, kurį atlieki norėdamas daiktu naudotis greičiau. Bet. Neseniai teko iš dėžių traukyti įvairių gamintojų spausdintuvus. Kai kurie gamintojai tikrai gerai pagalvoja apie tai, kaip žmogus turės jų gaminį ištraukti lauk. Prusa atsiunčia kaip konstruktorių tvarkingai išskirstytą į dėžutes, maišelius, viskas turi savo vietą. Na ir reikia nepamiršti guminukų. Bambu Lab, kurį išpakuoti tiesiog patogu, nes pagalvota apie smulkmenas kaip daiktas turi išlįsti iš dėžės, ant dėžės nupiešta kaip ką ir už ko traukti. Creality K2 dėžė, kuri sukonstruota taip, kad ji nusiimtų nuo spausdintuvo, kurį ant stalo vis tiek reikės kelti dviese. Galima ir vienam, bet išaugau iš to amžiaus, kai bandai įrodyti, jog viską gali padaryti pats vienas. Kobra yra tiesiog supakuota. Nesakau, kad blogai, manau, kad spausdintuvas dėžėje yra tikrai saugus, vis dėl to jį lukštenant lauk prireikė pagalbos: asistentui teko laikyti dėžę kol iš jos traukiau spausdintuvą. Kaip ir smulkmena, bet… Dar vienas nusivylimas pakuojant – keli sprindžiai plastiko. Konkurentai įdeda plastiko rites, kad ir mažesnes, bet vis dėl to rites. Anycubic duoto plastiko benchy atspausdinti pakanka, bet…

Spausdintuvo meniu labai primityvus. Tik tai ko reikia ir net šiek tiek mažiau. Manau gamintojas taikėsi būtent į nepatyrusį vartotoją, kuris nelabai suvokia ką daro. Juk spausdintuvas turi spausdinti, jame neturime landžioti ir kaitalioti kalno nustatymų. Ar ne?

Neskaičiavau kiek laiko spausdintuvas birbinosi kalibruodamasis, viskas lyg ir pavyko, nusprendžiau startuoti su geituoju benchy, kurio failas yra paruoštas spausdintuve. Spausdintuvas mane nustebino. Net trigubai. 

Nustebimas pirmasis. Jo pasiruošimai spausdinimui užtrunka maždaug tris amžinybes. Tiek MK3S+, tiek Enderstain 3000 startuoja žymiai greičiau. Spausdintuvas primena keturių metų vaiką, kuriam pasakai, kad laikas eiti namo, o jis tuo metu žaidžia su kito vaiko žaislais. Tuomet atsiranda galybė dalykų kodėl jis negali eiti namo: norisi valgyti, norisi ant puoduko, norisi dar kažko. Taip ir Kobra: pasišildo, pasišaldo, pasišildo, pakakoja, pasivalo, pasišildo, pasišaldo, pabaksnoja padą, pakakoja, pasišildo ir tuomet pradeda spausdinti. 

Nustebimas antrasis. Seniai seniai, kai susirinkęs pirmą savo spausdintuvą pabandžiau spausdinti, pirmas sluoksnis buvo neblogesnis. Kai spausdintuvas nupiešė perimetrą man kilo noras stabdyti, nes jis buvo kraupus – galva buvo akivaizdžiai per aukštai. Pirmo sluoksnio užpildas buvo toks irgi ne koks. Bet man pasidarė smalsu ir nusprendžiau pažiūrėti kas iš to gausis. Ir gavosi visai tvarkingas laivelis. Esu matęs gražesnių, esu matęs ir daug baisesnių. Atsižvelgus, kad tai tik gamintojo bandymas pasimaivyti kaip greitai veikia spausdintuvas, kokybės pilnai užtenka.

Nustebimas trečiasis. Ar minėjau, kad spausdintuvas ilgai ruošiasi spausdinimui? Nusprendžiau atspausdinti dar vieną benchy tik jau normaliu greičiu – toks failas irgi yra paruoštas spausdintuve. Šįkart galva buvo smarkiai per žemai. Šis laivelis gavosi smarkiai gražesnis, manau galiu drąsiai sakyti, kad lygiavertis MK3S+ konkurentas. 

Nusprendžiau, kad užteks žaisti su gamintojo sugeneruotais failais ir laikas paleisti kokį nors savo gaminį. Pradėjus spausdinti iš karto pasidarė akivaizdu, kad spausdintuvo galva po visų kalibracijų yra per aukštai. Minėjau, kad meniu primityvus ir jame yra tik tai kas būtina, net šiek tiek mažiau? Tai štai už Anycubic benchy borto liko ir tokia niekam nereikalinga funkcija kaip z-offset. Kokia subine galvojo programuotojai ir inžinieriai, kurie neįdėjo šito dalyko? Čia kaip padaryti unitazą, kuris gali atlikti šlapimo ir išmatų tyrimą, bet kuriame nėra vandens nuleidimo funkcijos.

Po ne vieno testo paaiškėjo, kad spausdintuvas baksnodamas į padą kruopščiai užsirašo kiekvieną nelygumą, pasidaro schemą kiek paviršius nelygus ir tuomet visus tuos duomenis ignoruoja. Jis pirmą sluoksnį piešdavo taip, tarsi padas būtų tobulai lygus, na o piešdamas antrąjį pradėdavo naudotis surinkta informacija. Kartais pirmas sluoksnis gaudavosi geras, kartais – tobulas, pakankamai dažnai – tragiškas. Vis dėl to gaminiai prikibdavo ir atsispausdindavo. Po maždaug 90 valandų spausdinimo, kai buvau baigęs pirmą straipsnio versiją išėjo atnaujinimas, kuris pataisė šią problemą. Dabar spausdintuvas piešia gražiausią pirmą sluoksnį iš visų mano turėtų. Jis tokį sluoksnį piešia dažniausiai. Pakvailiojimų pasitaiko, tačiau pakankamai retai.

Dar vienas dalykas, kuris smarkiai padėjo pataisyti pirmą sluoksnį (čia dar prieš atnaujinimus) – varžtų sukiojimas. Gamintojas siūlo atleisti varžtus, jei gaunasi negražus pirmas sluoksnis. Nematant kaip išsikraipęs padas sunku nuspręsti kur atleisti, o kur priveržti, tačiau puikiai suveikia kitas metodas – atleidus visus pado varžtus padą reikia įkaitinti iki darbinės arba aukštesnės temperatūros, kiek palaukti ir tuomet varžtus priveržti. Tai pirmos sluoksnio kokybę pagerino Smarkiai (didžioji raidė ne be reikalo). Tikėtina, kad po atnaujinimų to daryti nereikia, bet gal informacija kam nors pravers.

Grublėto spausdinimo pado raštas mano nuomone kiek per agresyvus, bet turiu pripažinti, jog gaminiai prie jo limpa puikiai. Iki atnaujinimo, kai pirmas sluoksnis buvo baisus, atsikabino tik vienas gaminys, tai įvyko spausdinant viršutinius sluoksnius, todėl jis tiko naudojimui. Po atnaujinimų reikėjo palaukti mažiau nei 60 valandų kol susidūriau su atšokusiais gaminiais. Šį kartą buvo masinis raktų pakabukų atlipimas, iš dvidešimt keturių atsikabino aštuoni. Bežiūrint į chaosą spausdintuve man kilo klausimas: o kada aš valiau padą? Iš karto pirkau du padus, todėl negaliu užtikrintai sakyti, kad pirmą kartą padą valiau po 150 valandų, bet atsižvelgus į tai, kad jų visiškai neprižiūrėjau, o viskas lipo normaliai – įspūdinga.

Prie pado puikiai limpa ABS. Didelio gaminio nespausdinau, todėl rezultatai gali skirtis, tačiau 70x100x80 dėžutė atsispausdino puikiai. Su PETG atsikabinimu problemą turėjau tik vieną kartą, kai paleidau spausdinti su PLA nustatymais. Štai su PLA jau didesnė loterija. Didelius ir pavienius daiktus spausdina labai gerai, tačiau situacija pasikeičia jei reikia atspausdinti jų daug. Nepaisant tobulo pirmo sluoksnio yra nemaža tikimybė, kad visą padą teks mesti į šiukšlių dėžę.

Dar viena spausdinimo pradžios problema, kurios neišsprendė ir atnaujinimai – spausdintuvas pradeda spausdinti tuščia galva. Dideliems gaminiams tai kaip ir nėra didelė problema, tačiau spausdinant daug visokių smulkių daikčiukų kai kurie realiai spausdinasi tik nuo antro sluoksnio. Viena „skirt“ linija apie objektus yra būtina. Žinoma, problema galima išspręsti kūrybiškai ir atspausdinti nedidelį vieno sluoksnio kvadratėlį, tačiau ne visada tai įmanoma. 

Spausdintuve yra sudėtas paranojikas dirbtinis intelektas, kuris seka ar ką nors spausdinate. Ir kai tikrai supranta, kad spausdinate, pradeda klykti apie spagečių sąmokslą ir bandymus užvaldyti visą spausdinimo padą. Spagečių aptikimas neveikia visiškai. Neturėjau kaip jo išbandyti realiai, nes spausdintuvas nuolat stabdydavo visiškai normalų objektą ir sistema užkniso tiek, kad aptikimą išjungiau visiškai. Gal tai ir būtų sautaupę porą padų, kuriuos teko išmesti. Tačiau kas pusvalandį eiti aiškinti spausdintuvui, kad viskas gerai – dar blogiau.

Iš dėžės ištrauktas spausdintuvas pripažins tik bendravimą per debesį. Per debesį su juo gali bendrauti tik Anycubic slicer’is, kuriuo aš negaliu naudotis, nes vienintelis Anycubic nusprendė nepalaikyti Linux. Bet kuris jo tiesioginis konkurentas nepatingėjo išleisti atitinkamą versiją išskyrus Anycubic. Man net mintis nekilo, kad galiu atsidurti tokioje situacijoje. Na, bet problema išsprendžiama, tik apie tai vėliau. Jei nesigauna bendrauti per debesis, galima failus perkelti per usb atmintuką, kuris vėliau kyšo kaip… kaip usb atmintukas. Šiam reikalui specialiai nusipirkau fiziškai mažą atmintuką, kurį kliudyti šansų mažai. 

Papildymas. Vis dėl to atsirado Linux versija, kuri veikia tik su Ubuntu 24. Net jei kita distribucija sukurta ant Ubuntu pagrindo (pavyzdžiui, Mint) instaliuotis programa nenorės. Žodžiu, straipsnio publikavimo metu Anycubic vis dar lieka vieninteliu, kuris nesugeba veikti visose operacinėse sistemose.

Taigi, dabar apie juodąją magiją, kurios prireiks siekiant normalizuoti spausdintuvą. Šitiems dalykams reikės atsuktuvo, replučių, poros pincetų, peiliuko ir slankmačio. Pasidėkite juos tvarkingai ant stalo. Jie atrodo ne vietoje padėti? Būtent! Pagalvokite apie laikiklius, kuriuos galėsite atsispausdinti ir grąžinkite daiktus kur jie buvo. Vieninteliai įrankiai, kurių jums reikės – USB atmintukas ir internetas. Spausdintuvas turi būti prijungtas prie tinklo, jo programinė įranga turi būti atnaujinta. Jei tai padaryta keliaujame į https://github.com/jbatonnet/Rinkhals persiskaitome ką ten rašo, perskaitome instrukciją kaip instaliuoti ir instaliuojame. Kol instaliuojasi nuperkame kavos autoriui, nes jis padarė tai, ką turėjo padaryti subingalviai iš Anycubic. Kokia nauda iš Rinkhals? Galima spausdinti iš OrcaSlicer, kuris manau turėtų tapti standartiniu slicer’iu visiems spausdintuvams. Taip pat mes galime prieiti prie Klipper nustatymų. Reikia turėti omenyje, kad čia ne standartinis Klipper, todėl kai kas gali skirtis, bet vis dėl to didžioji dalis gyvenimo patogumų grįžta. Na, o svarbiausia – galime pamatyti kaip atrodo spausdintuvo padas. Manau, plokščiažemininkas mano padą galėtų pavadinti tobulai plokščiu. Visada pasitikrinkite ar Rinkhals palaiko jūsų turimos programinė įrangos versiją. Paprastai autorius operatyviai sureaguoja į atnaujinimus, tačiau tai gali ir užtrukti.

Bedravimas per debesis veikia daugiau mažiau normaliai. Jei norite pasitikrinti ką spausdina spausdintuvas ar pakeisti parametrus – per programėlę tai galite padaryti. Jei norite pasižiūrėti kaip spausdintuvas spausdina priklausys nuo žvaigždžių išsidėstymo ir ryte perskaitytų horoskopų. Jei jūsų telefonas yra tame pačiame tinkle kaip ir spausdintuvas – vaizdo transliacija suveiks praktiškai visada. Jei jūsų spausdintuvas yra kitame tinkle, vaizdo transliacija suveiks anksčiau ar vėliau. Dažniausiai vėliau. Esu tikras, kad ne kartą būdamas ne namuose ir norėdamas pažiūrėti kaip vyksta spausdinimo procesas iš karto pamačiau ir vaizdą. Kiek kartų taip nutiko? Turiu įtarimą, kad vienos rankos pirštų suskaičiavimui tikrai užtektų. Dažniausiai teks ne kartą spausti „Refresh“ kol pagaliau vaizdą pavyks pamatyti. 

Suinstaliavus Rinkhals ir jungiantis prie spausdintuvo per Orca Slicer su vaizdu jokių problemų nėra. Žinoma, to neišbandžiau būdamas ne namuose, tačiau jei tingiu eiti iki kabineto ir pasižiūrėti kaip vyksta procesas – Orca geriau už programėlę.

Renkantis spausdintuvą man svarbus kriterijus yra garsas. Spausdintuvas yra už miegamojo sienos ir norėtųsi, kad naktį nereikėtų klausyti spausdinimo serenadų. Kaip jau minėjau, MK3S+ yra triukšmingas ir bet kada prabudęs pagal garsą galėdavau suprasti ar jis veikia. Kobrą irgi galima girdėti, tačiau reikia įsiklausyti. Spausdintuvas turi tris spausdinimo režimus: tylų, normalų ir greitą. Tylus veikia lėčiausiai, garso sumažėjimas nėra itin didelis, bet juntamas. Naktį šiuo režimu spausdinti nebandžiau, bet turiu įtarimą, kad jo miegamajame nesigirdėtų iš viso. Greitojo režimo nebandžiau iš viso, iki šiol pilnai užteko normalaus. Jei iki straipsnio publikavimo pratestuosiu jį – šių sakinių nebeskaitysite. Vienaip ar kitaip pačio spausdintuvo garsai nėra erzinantys. Jei reikėdavo ką nors spausdinti su Prusa ir turėdavau darbo, kuriam reikia susikaupti, dažniausiai palikdavo savo vyrišką urvelį ir okupuodavau svetainę ar kokį kitą kambarį. Dabar spausdinu dirbdamas ir nejaučiu dėl to diskomforto.

Manau nesuklysiu sakydamas, kad bet kuris šiuolaikinis spausdintuvas spausdina greitai. Greičio skirtumai yra pakankamai maži, žinoma, smagiau daiktą gauti greičiau nei lėčiau, bet ar baigsi spausdinti per aštuoniolika valandų ar per aštuoniolika su puse didelės reikšmės nesudarys. Kobra už Prusa MKS3S+ spausdina dvigubai greičiau. Kokybė labai panaši. Viršutinis sluoksnis labai panašus, Prusos kiek geresnis. Sienos panašios, Kobroje labiau matosi „ringing“, bet turiu įtarimą, kad kai ji nebus nuolat stumdoma iš vietos į vietą ir bus sukalibruota galutinėje pozicijoje – kokybė pagerės. Prusos nupieštos mažos skylės (4mm ir mažiau) labiau atitinka brėžinio gabaritus, su didesnėmis skylėmis skirtumo nepajaučiau. Spausdinant detales, kurios turi jungtis tarpusavyje, spaudintas su abiem spausdintuvais galima laisvai maišyti tarpusavyje. Ištestuota su daugybe Mini13 figūrėlių (https://www.printables.com/model/422353-mini-13-printable-jointed-figure), buvo tik pavieniai atvejai, kai detalės buvo per standžios ar per laivos.

Kone kiekvieno uždaro spausdintuvo gamintojas rekomenduoja spausdinti PLA ir PETG su atidarytomis durimis taip norint pagerinti vėdinimą. Uždarą spausdintuvą pirkau tam, kad jis orą gadintų per konkrečią vietą ir nesmardintų viso kabineto, todėl durelių piktybiškai neatidarinėjau. Visi gaminiai spausdinti PETG plastiku atsispausdino gerai. Su PLA situacija panaši, bet jei papildomas ventiliatorius pučia per stipriai – gali atsikabinti smulkios objektų dalys. Jei kambaryje, kuriame spausdinate temperatūra mažiau nei 28 laipsniai – nemanau, kad reikia darinėti dureles. Jei temperatūra 30 laipsnių arba daugiau atidaryti reikia – išbandyta praktiškai.

Tas pats inžinierius, kuris nepadarė patogaus z offset reguliavimo prikišo nagus ir prie ventiliacijos vietos įmontavimo. Jei yra noro kakučių latakėlį padaryti taip, kad viskas byrėtų į kairę pusę, jis dengs ventiliacijos angą. Jei norite prijungti ventiliacijos angą tiesiai prie ventiliacijos kanalo teks įjungti fantazija konstruojant latakėlio ir ventiliacijos adapterio hibridą.  

Spausdintuvas turi anglies filtrą ventiliacijos angoje, kuris veikia kaip kamštis. Už jo esantis ventiliatorius niekaip nesugebės pro jį traukti oro, reiškia trauks per plyšelius, taip apeidamas patį filtrą. Na ir tuomet vidinės erdvės ventiliacijos realiai nevyksta jokios. Galbūt ir klystu, tačiau maišelį net prapūsti sunku ir tik juodosios magijos ritualai, kurių metu paaukojami septyni inžinieriai iš Anycubic laboratorijos gali priversti tą apgailėtiną ventiliatorių sukurti tokią trauką, kurios pakaktų efektyviam išsiurbimui. Manau nereikia aiškinti koks inžinierius tai sugalvojo? Pašalinus maišelį oras tikrai efektyviai keliauja pro ventiliacijos angą. Pasikartosiu, kad prie mano spausdintuvo yra atvestas ventiliacijos kanalas ištraukiantis visus kvapus ir kitus baisumus. Jei tokios prabangos neturite, manau reikėtų filtrą palikti ir įsivertinkite, kad tuomet mano pateika informacija apie aušinimą neatidarius durelių gali jums netikti.

Na ir apžvalgos pribaigimui reikia pakalbėti apie plastiko keitimo įranginį ACE Pro. Jis veikia ir kaip plastiko džiovyklė. Komentuoti negaliu, nes tiesiog nebandžiau. Manau, kad turėtų veikti. Vis dėl to nėra drėgmės matuoklio ir be papildomo pirkinuko negalėsite žinoti kiek drėgnas oras viduje. Teisybės dėlei pasakysiu, kad manau, jog plastiko džiovinimas yra smarkiai pervertinamas. Paprastai aš plastiką sunaudoju anksčiau nei pradedu jausti kokius neigiamus poveikius. ABS, kurį naudojau dėžutės spausdinimui, pora metų buvo rūsyje, tačiau viskas atsispausdino gerai. Net neįjungus šildymo ACE vidus prišyla nuo spausdintuvo. Žinoma ne 50 laipsnių, tačiau gal rai kažkiek padeda. Bet net plastikas, kuris rūsyje prabuvo porą metų spausdinasi visai normaliai. Tikrai džiovinu tik TPU, nes čia skirtumas tikrai pasijaučia.

Pats plastiko keitimo modulis veikia, daugiausiai bandžiau plastiko keitimus ritei pasibaigus. Viskas įvyko sėkmingai, gaminiai atsispausdino, neradau vietos kurioje baigėsi viena ritė ir prasidėjo kita. Skaičiau, kad pasibaigus ritei Kobra iškakoja visą plastiką, kuris yra tarp ACE ir spausdintuvo galvos. Galbūt tai pasikeitė su atnaujinimais, nes neradau kalno kakučių, koks turėtų būti, jei jei būtų taip netinkamai sunaudotas visas plastikas esantis vamzdelyje. Vienintelė išimtis: jei baigus spausdinti visus gaminius, lieka plastiko vamzdelyje tarp ACE ir spausdintuvo galvos – tuomet jis visas iškakojamas.

Manau, kad pasakysiu tai, kas akivaizdu, bet visi įrenginiai geriausiai veikia su gamintojo medžiagomis. Jei planuojate spausdinti su DevilDesign arba su Rosa3D plastiku iš karto susidursite su problema – kol ritė pilna nepavyks uždaryti ACE dangčio. Plastikas ritėje remsis į skirtukus dangtyje, kurie neleidžia griūti ritėms. Sprendimas pakankamai paprastas – pilnai neuždaryti dangtelio pasinaudojant užraktu kaip atrama. Neelegantiška, bet veikia.

Plastiko paėmimo mechanizmas veikia pakankamai patikimai, bet… Būtent trečioje ir ketvirtoje pozicijoje susiduriu su problema, kai plastikas nukeliauja ne į vamzdelį, o susiraito tarp vidinių mechanizmų. Daugeliu atvejų plastika pavyksta tiesiog ištraukti, bet pasitaikė ir įdomesnė situacija, kai reikėjo ir varžtus atsukinėti. Statistikos nevedžiau, bet sakyčiau, jog kas trečias ar kas ketvirtas keitimas trečioje pozicijoje pasibaigia problema. Ketvirtoje pozicijoje irgi pasitaiko, tačiau tikrai retai. Pirmoje ir antroje pozicijoje su tokiomis problemomis nesusidūriau niekada, nors plastiką ten keičiu dažniausiai. Įdomu, kad pakartotinai grūdžiant tą patį susilanksčiusį plastiką jis sėkmingai nukeliaudavo ten kur reikia. 

Kalbant apie spausdinimo plotą, spausdintuvas išnaudoja kiekvieną deklaruojamo ploto milimetrą be jokių modifikacijų (akmenėlis į P1S daržą). Dėl keistos juodosios magijos gaminiai neatsikabina spausdinant, bet… MK3S+ padą laiko tokio galingumo magnetai, kad jie po truputį traukia link Žemės geliežies asteroidą esantį už Marso orbitos. Kobra turi magnetinį pagrindą, kuris savo funkciją kaip ir atlieka, bet manau, kad laikymo jėgos tikrai trūksta. Spausdinant 250×250 Multiboard plytelę (lentelę, tinklelį) iš PETG jis atsispausdino puikiai, tačiau pado kampai buvo atkelti nuo kaitinimo pagrindo. Žinoma, tai įvyko vėstant, spausdinimo eigoje nemanau, kad tai įvyktų, tačiau nežinau ar rizikuočiau milžinišką daiktą spausdinti iš ABS. Na, žinoma, kad rizikuočiau, tik nežinau ar rizika pasiteisintų.

Visiems mano turėtiems spausdintuvams purkštuko pakeitimas buvo kančia. Pakeiti purkštuką, vėl sureguoliuoji atstumą iki pado, pasimeldi visiems žinomiems (ir trims nežinomiems) dievams, kad būtum viską suveržęs pakankamai, kad plastikas pro plyšius nevarvėtų ir ne per smarkiai, kad nesugadintum sriegio aliuminiame kaitinimo bloke. Realiai purkštuką keisdavau tik tuomet, kai nusibaigdavo senasis arba kai prisireikdavo spausdinti su kokiu plastiku, kuriame daug papildomų dalelių, pavyzdžiui, su medžiu. Kobra S1 pakeitimą padarė itin lengvą ir jam nereikia jokių įrankių. Purkštukas keičiasi su visu kaitinimo elementu, tačiau aš esu užtikrintas, kad plastikas tikrai nevarvės pro plyšiukus. Vienintelė problemėlė – Anycubic gamina tik bronzinius 0.4mm purkštukus. Tiesa, jie žadėjo, kad kiti variantai pasirodys kažkada, bet nemanau, kad kada nors tai įvyks. Šią problemą sprendžia kiti gamintojai, plačiajame aliexprese galima nusipirkti pačių įvairiausių, tačiau man smagu, kai visas spausdintuvo dalis galiu pirkti iš gamintojo ir jam knisti smegenis, jei kažkas neveikia. 

Kai kliperizavau davo Enderstain 3000 mane labiausiai sužavėjusi, kad ir mažiausiai naudota funkcija – galimybė nutraukti vieno objekto spausdinimą. Atlipo vienas objektas – nutraukei jo spausdinimą, o kitus atsispausdini gerai. Kobra šią funkciją teoriškai turi, vėlgi, jei naudojate Anycubik slicer, kuris neveikia Linux. Taigi, jei vienas objektas atsikabindavo man tai reikšdavo grįžimą į akmens amžių ir visos spausdinimo stabdymą arba meldimąsi, kad kiti objektai neatliptų, kai spausdintuvas juos kliudys ore prispausdintais spagečiais. Atvejai reti, bet….

Štai čia prasideda ta straipsnio vieta, kurią skaito tinginiai. Taigi, ar aš patenkintas spausdintuvu? Beveik. Aš nesitikėjau, kad tai bus idealus spausdintuvas tiesiai iš dėžės, vis dėl to nesitikėjau, kad reikės spręsti kai kurias problemas, kurių šiuolaikinis spausdintuvas iš viso neturėtų turėti. Nepaisant to, kad visas valdymo meniu, tiek ir pačio spausdintuvo pristatymas šaukia, kad juo galėtų (turėtų?) naudotis ir visiškas naujokas, tačiau kai kurie niuansai priverstų naujoką nustumti įrenginį į šoną ir tiesiog nebespausdinti. Turiu įtarimą, kad šis spausdintuvas galėtų tapti savotišku Ender3 coreXY pasaulyje – nusiperki spausdintuvą, kurį gali tobulinti, kad jis tikrai taptų gerai (tobulai?) spausdinančiu. Teisybę pasakius, didžioji dalis problemų yra net ne mechaninės, o programinės. Apmaudu, kad jas taiso entuziastas, o ne gamintojas. Per beveik du šimtus spausdinimo valandų, atmetus pirmo sluoksnio problemas, spausdintuvas daugiau džiugino nei siutino. Buvo smarkiai nemalonių siurprizų, kai iš ryto rasdavau makaronų, tačiau paleidus spausdinti iš naujo viskas atsispausdindavo puikiai.  

Taigi, kaip įsivaizduoju šio spausdintuvo pirkėją? Tai žmogus, kuris jau yra naudojęs kitą 3D spausdintuvą, pageidautina, ne aukštos klasės, o tokį, kuris turėjo kaprizų ir karts nuo karto reikėdavo remontuoti. Jis nori greitesnio, kokybiškai spausdinančio spausdintuvo, nebijo į rankas paimti atsuktuvą ir kitus įrankius, sugeba naudotis google ar kitomis paieškos sistemomis. Štai čia prasideda niuansai. Aš spausdintuvą pirkau su nuolaida ir jis kainavo 549€, o P1S combo tuo metu kainavo 799€, 45% kainos skirtumas pakankamai juntamas.  Šiuo metu Kobra S1 combo kainuoja 599€, jo konkurentas P1S combo kainuoja 699€. Taip, tai 17% brangiau, tačiau dėžėje iš karto būna kietintas purkštukas (26€), programinė įranga, kuri veikia visose operacinėse sistemose, paruošti profiliai su kuriais galima iš karto spausdinti nesukant galvos dėl nustatymų, visas dalis galima nusipirkti iš gamintojo, jei labai norisi – galima ieškoti alternatyvų. Taigi ar verta taupyti 74€? Manau, kad ne. Žinoma, jei visa savo esybe nekenčiate Bambu Lab, jūsų pirkinio suma negali viršyti 600€ tuomet Kobra lieka kone vieninteliu pasirinkimu. Ar vėl pirkčiau kobrą? Nežinau. Dabar mūsų santykiai kaip ir normalizavosi ir gyvenam gražiai. Ar pirkčiau antrą kobrą? Ne. Mane sustabdytų tai, kad kai kurias dalis turiu pirkti ne tiesiai iš gamintojo, o iš kitų neaiškių tiekėjų. Manau, kad Kobra S1 combo šiuo metu neturėtų kainuoti daugiau kaip 500€, kad vis dar būtų pakankamai įdomiu pirkiniu.

P.S. Baigiant straipsnį pasirodė Creality K2 Pro (neišsipildė mano spėjimas apie Max Mini), kuris už 1100€ siūlo didesnį padą (300mm X 300mm), gerai pažįstamą ekosistemą ir tikėtina, kad labai lengvą priėjimą prie visų kliperio funkcijų. Paskutinis teiginys yra spėjimas, bet nemanau, kad gamintojas keis modus operandi. Jei jis būtų pasirodęs anksčiau, manau, tai būtų mano pasirinkimas. Taip pat tuoj pasirodys Creality K2, kuris už 649€ siūlys kiek didesnį spausdinimo plotą (260mm x 260mm) ir mano anksčiau jau minėtus privalumus. Ar verta taupyti 50€? Nebandžiau K2, bet jei jie veiks panašiai kaip didžiausias brolis – vienareikšmiškai ne.