Taip susiklostė aplinkybės, kad pažadėjau vienam žmogui parašyti straipsniuką apie fotografiją su paprasčiausiu kompaktiniu fotoaparatu, dar žinomu muilinės vardu. Apie tai bus visai atskiras įrašas, nes šiuo metu jau kiek per vėlu ruošti naminę fotostudiją darbui. Nepaisant to, man niekas netrukdo parašyti pamąstymus apie kompaktinį fotoaparatą, kuris šiandien man pateko į nagus – Kodak EasyShare C182. Jau daugiau kaip porą metų fotografuoju tik su veidrodiniu Pentax. Na, gerai, pačiupinėju ir mulines, kai kas nors paprašo, kad nufotografuočiau jų fotoaparatu. Taigi, nusprendžiau, jog būtų visai įdomu išmėginti šių laikų muilinę, pabandyti ja naudotis ir leptelėti kelias mintis apie ją. Jei įdomu – skaitykite toliau.

Tikriausiai reikėtų pradėti nuo pirmųjų įspūdžių. Kodak mažas, lengvas ir raudonas. Tai trys pagrindiniai trūkumai, kuriuos pastebėjau. Taip, suprantu, kad daugeliui tai gali neatrodyti kaip negerovės. Na, bet apie viską iš eilės. Mano pirštai pakankamai ilgi ir jei noriu viena ranka laikyti fotoaparatą smilius negula ant užrakto mygtuko. Jei noriu fotografuoti akių lygyje man tenka pasukti riešą. Laikydamas viena ranka sąlyginai patogiai galiu pasiekti tik artinimo – tolinimo mygtuką. Bandymas minkyti kitus – tikra kankynė. Kodėl kalbu apie valdymą viena ranka? Juk daugelis kompaktinių fotoaparatų šeimininkų fotografuoja būtent taip.

Dabar kiek apie svorį. Mažas svoris man niekada nebuvo privalumu, nes sunkesnis (proto ribose) daiktas turi daugiau stabilumo. Visų žmonių rankos daugiau ar mažiau dreba, o lengvas fotoaparatas tą drebėjimą užfiksuos. Iš kitos pusės pažiūrėjus, daugelis kompaktinių fotoaparatų šeimininkų arba fotografuoja trumpu išlaikymu, arba kala blykste. Juk auto režimas ir nemoka kitaip.

Esu vienas iš tų žmonių, kurie mano, kad fotoaparatas gali būti dviejų spalvų: juodas arba balto metalo. Visokie geltoni, žydri, salotiniai ir panašūs prietaisai man jokio susižavėjimo nekelia. Na, galiu pagirti Kodak, kad visiškai nenusivažiavo ir nepadarė korpuso spalvos rožinės. Raudona spalva pakankamai solidi. Plastmasei netgi galiu duoti komplimentą – ji nėra itin tepli ir pakankamai lengvai nusivalo. Tikrai nereikia labai daug priežiūros.

Pirmieji naudojimosi įspūdžiai taip pat nevertė šokinėti iš laimės – lėtas kaip estas velkantis neužsikuriantį garvežį. Nežinau dabartinių kompaktinių fotoaparatų greičių, tačiau po veidrodinio fotoaparato atrodo, kad viskas trunka amžinybę. Taip, taip, taip, tikrai žinau, kad lyginu Civiką su Porsche, tačiau tai ir nėra išsami lyginamoji analizė. Taigi, paspaudus įjungimo mygtuką praeina pora sekundžių kol ekrane atsiranda vaizdas. Nuotrauką greičiausiai pavyks padaryti per penkias.

Taigi, kaip jau tikriausiai supratote, pirmieji prisilietimai itin gero įspūdžio nepaliko? Padėtis kiek pasitaisė, kai pradėjau landžioti po nustatymus. Su šiuo fotoaparatu galima daryti ilgo išlaikymo nuotraukas! Pripažinsiu, iš pradžių nepatikėjau savo akimis. Galima pasirinkti 1/2, 1, 2, 4 ir 8 sekundžių išlaikymą. Žinoma, būtų žymiai geriau, jei žingsniai būtų pusės sekundės ar bent sekundės intervalo, tačiau ir dabar pažangesnis vartotojas galės kiek pažaisti. Smagu ir tai, kad fotografuojant ilgu išlaikymu galima naudoti ir blykstę. Žinoma, būtų visai smagu, jei būtų sinchronizacija pagal antrą užuolaidėlę… Na, gerai, baigiu svaigti. Nustačius ilgo išlaikymo režimą negalima kaitalioti jautrumo (ISO) nustatymų.

Maloniai nustebino atskiras blykstės režimų mygtukas. Nemaloniai nustebino tai, kad jis šalia įjungimo mygtuko ir aš labai dažnai paspausdavau ne tą, kurį reikia. Manau, kad po tūkstantosios nuotraukos įprasčiau, tačiau tai, kad reikia pratintis nėra privalumas. Daiktas turi būti valdomas intuityviai ir be klaidų. Gamintojas tikrai galėjo fiziškai atskirti mygtukus, net nesugadindamas aparato dizaino.

Jei jau pradėjau apie valdymą, tai pakalbėsiu apie jį plačiau. Šalia užrakto mygtuko yra režimų pasirinkimo ratukas. Kiti gamintojai jį naudoja įjungimui (Fujifilm, Pentax, Nikon, Sony), kiti židinio nuotolio keitimui (Canon), tačiau naudoti režimų pasirinkimui? Teneįsižeidžia Kodak turėtojai, tačiau tai iškrypimas. Panagrinėjime kodėl. Tarkime, jei ratuką naudojame, kaip įjungimo, jo pasukimo kampas yra ~20 laipsnių. Panašus kampas yra ir zoominant. Kodėl ratukui suteiktos šios funkcijos? Įjungimui tai tinkama vieta, nes vos įjungę fotoaparatą galime dėti pirštą ant užrakto mygtuko ir gaudyti kadrą. Keisdami židinio nuotolį dažniausiai nefotografuojame, o gavę tinkamą priartinimą galime spausti mygtuką.

Kodak ratukas sukasi ~215 laipsnių nuo vienos iki kitos kraštinės padėties. Bandant jį sukti aparatą laikant vienoje rankoje, fotoaparatas tampa nestabiliu ir stengiasi iškristi. Pirštams tokia mankšta irgi nepatinka. Pirštas linkęs nuslysti nuo iškyšos, kirtos palengvinti sukimą. Taigi, dabar pamąstykime. Kiek šio fotoaparato šeimininkų dažnai kaitalios režimus? Vienetai. Daugelis fotografuos pasirinkę tą patį nustatymą ir tik kartais perjungs į ką nors kitą. Be to, nepastebėjau esminių skirtumų tarp režimų. Tiek nustačius automatinio fotografavimo, tiek makro režimą, fokusas grybauja vienodai – fotoaparatas net nebando ieškoti artimesnių daiktų. Realiai yra du naudingi režimai: P, kuris suteikia šiokių tokių galimybių kontroliuoti fotografavimo procesą ir SCN, kuris pakankamai parastai parenka nustatymus tam tikroms situacijoms, pvz., fejerverkų fotografavimui. Bet jie yra patys kraštiniai pasirinkimai, taigi tenka sukti tuos 215 laipsnių. O galiausiai spjauni ant to žaidimo ir viską darai su P režimu. Jei Kodak būtų pagaminęs pilnai apsisukantį ratuką tiek priekaištų neturėčiau.

Fotoaparatas turi 3x optinį didinimą (32mm – 96mm ekvivalentas) ir kažkelių kartų skaitmeninį didinimą. Pastaruoju naudojausi tik keliems eksperimentams. Dėl nesuprantamų priežasčių Kodak nusprendė, kad skaitmeninis didinimas negali būti pasiekiamas tik pilnai automatiniame režime. Taigi, pabandykim pagalvoti. Turim du vartotojus. Vienas nusipirko fotoaparatą nes jam reikia fotkyti baliuškas, giminės pjankes ir kitus panašius svarbius gyvenimo momentus. Antras šį fotoaparatą pirko, nes norėjo gauti gražias nuotraukas, nufotografuoti gėlytę, savo augančius vaikus. Pirmasis viską fotografuos tik pilnai automatiniu režimu, nes jam visai gerai atrodo nuo blykstės spindinčios kaktos, nesufokusuoti vaizdai. Antrasis norėdamas nufotografuoti gėlytę pasirinks makro režimą, o vaikus – SCN režime esančius vaikų fotografavimo nustatymus. Kaip manote, kuris iš šių vartotojų nepastebės skirtumo tarp optinio ir skaitmeninio didinimo. Teisingai, pirmasis. Tai kodėl Kodak nusprendė, kad skaitmeniniu didinimu naudosis tas vartotojas, kuris supranta kam naudojami skirtingi režimai? Tai liks dar viena neatskleista K-failų byla.

Įdomu tai, kad filmuojant galima naudotis tik skaitmeniniu didinimu. Prieš pradėdami filmuoti galime kaitalioti tik optinį didinimą, o pradėję filmuoti – tik skaitmeninį. Mano pirmasis skaitmeninis fotoaparatas pirktas gūdžiais 2001 metais be problemų zoomindavo filmuodamas. Beveik dešimtmetis praėjo, o technologijos žengė atgal. Taip, atspėjote, tai taip pat dar viena K-failų neatskleista byla.

Autofokusavimas, ypač naudojant ne tik centrinį tašką, sunkiai prognozuojamas. Kartais automatika nusprendžia, kad nori fotografuoti ne tą objektą, kuris centre, o kokį nors fono elementą. Naudojant centrinę zoną ir nekeičiant fotografavimo sąlygų (fotoaparatas ant trikojo) centrinį ir pakankamai kontrastingą objektą sufokusuodavo iš antro ar trečio karto. Labiausiai tai pasireiškia, jei objektas yra netoli. Sunku pasakyti kiek tai trukdytų realiomis sąlygomis. Gali būti, kad ilgiau naudojantis autofokusavimo kaprizus pavyktų perprasti ir paprasčiausiai jaustum ką fotoaparatas pagaus.

Fotoaparatas turi veidų atpažinimo funkciją. Teoriškai privalumas. Praktiškai veikia įdomiai. Kadangi neturiu krūvos žmogelių, kuriuos galėčiau fotografuoti, nusprendžiau sukurti grynai laboratorines sąlygas. Kompiuteryje turėjau nuotrauką, kurioje yra keturiolika žmonių.Visi veidai atsukti į objektyvą pilnai arba ne daugiau kaip 45 laipsnių kampu. Testuojama nuotrauka buvo išplėsta per visą 15,4 colių ekraną, kurio skiriamoji geba 1440×900. Kam visą tai rašau? Noriu pasakyti, kad veidų atpažinimui sąlygos buvo sukurtos gana neblogos. Taigi, kokie rezultatai? Ogi vyriški. Atpažino tris veidus ir dviejų žmonių kojas. Kadangi kojos moteriškos, todėl nusprendžiau, kad fotoaparatas tikrai vyriškos giminės.  Veidai profiliu automatikai kelia daug problemų – tik gerokai pagalvojusi ji nusprendžia, kad tai veidas. Arba nusprendžia, kad ne veidas.

Bandymo metu labiausiai erzinęs dalykas – data ir laikas. Kartais fotoaparatas keičiant akumuliatorius pameta datą. Pabrėžiu žodį kartais. Kartais gali kaitalioti kiek nori ir datos bei laiko nustatymai liks. Kartais nustatymus pameta vos kelioms sekundėms ištraukus akumuliatorius. Dėsningumų nepastebėjau, todėl manau, kad tai programinės įrangos kaprizai.

Fotoaparatas  kaip energijos šaltinį naudoja du AA tipo elementus. Šią savybę laikau ženkliu privalumu, nes fotografas yra mažiau pririštas prie rozečių – tokių elementų gali nusipirkti vos ne ant kiekvieno kampo. Žinoma, kiti bambės, kad naudojant AA tipo elementus didėja fotoaparato svoris, dydis ir su elementais padaroma mažiau kadrų. Taip, tai tiesa. Bet aš geriau nešiuosi keliais gramais didesnį svorį, nei graušiu nagus kad akumuliatorius nusibaigė vaikštant mieste.

Fotoaparatas turi skylę trikojo tvirtinimui, kuri, kaip daugelio kitų kompaktinių fotoaparatų, nesutampa su objektyvo centru. Daugeliui vartotojų tai problemų nekels, tačiau jaučiu pareigą dėl šio dalyko pabambėti. Šiaip ar taip, su trikoju ir ilgu išlaikymu galima gauti pakankamai įdomių rezultatų. Manau, kad bent kelis pavyzdžius pateiksiu kitame straipsnyje.

Automatiniai jautrumo nustatymai kiek teko stebėti veikia pakankamai protingai. Kai trūksta šviesos didinamas išlaikymas, jautrumo didinimą naudojant tik kaip paskutinę priemonę. Jei naudojamas ilgas išlaikymas, jautrumas nustatomas į ISO 80 reikšmę. Tikriausiai būtent dėl šios priežasties nuotraukos atrodo visai padoriai.

Tikriausiai atėjo laikas pribaigiamosioms mintims. Ar rekomenduočiau šį fotoaparatą kam nors? Ne. Tai nėra blogas aparatas, juo galima padaryti tikrai neblogų, gal net įspūdingų kadrų. Tačiau fotoaparatas palieka per mažai erdvės tobulėjimui. Vartotojas visada turi pasikliauti vienokiais ar kitokiais automatiniais nustatymais. Kai kuriems tikriausiai to visiškai užteks, tačiau vis dėl to smagu turėti galimybę eksperimentuoti.

Žengiant pirmuosius žingsnius fotografijoje, manau, kad tai visai neblogas pasirinkimas. Kaip ir kiekviena kita muilinė panašioje kainų zonoje. Mokytis kompozicijos pagrindų, gaudyti įdomesnius kadrus galimybių užteks. Jei kils noras žaisti su rankiniais nustatymais, pilnai kontroliuoti fotografijos procesą… Na, iki to laiko kol kils toks noras jau galima susitaupyti rimtesniam įrenginiui. Svarbiausia nepamiršti, kad fotografuoja žmogus, o ne fotoaparatas.